Istorinės mįslės: dievukas Skersadėjys
…Senovės lietuviai nutyli*, kad garbino tokį tautosakos dainose anei sakmėse neminimą dievą Skersadėjį.
Viešpats Skersadėjys darbymetyje padėdavęs senovės lietuviams laiku padėti skersą ir apsaugodavęs nuo fizinio beigi dvasinio nusilpimo. Jis įpūsdavęs baltų gentims naujų jėgų bei įkvėpimo. Tam tikslui nešiodavęsis specialiai susimeistrautą stebuklinę birbynėlę – katran galan pūsdavęs, archeologai bei antropologai dar nenustatė.
Pasakojama, kad Skersadėjys vaikščiodavęs basas, garsiai kvatodavęs ir mėgdavęs mergas kirkinti.
Jis truputį giminiavosi su linų ir kanapių dievu Vaižgantu bei kitomis būtybėmis, pavyzdžiui, traneliais ar lazdynų dievo Puškaičio pagalbininkais bezdukais.
Lyginamosios religijotyros ekspertai sutartinai tvirtina, kad šisai dievas būdu buvęs panašus į Bakchą bei Dionisą, nes turėjęs polinkį svaigintis ir svaiginti kitus. Tačiau turėjęs jis ir Pano bruožų, mat Skersadėjys ypatingai mėgęs pietų miegą, kitaip vadinamą poguliu. Ar miegodavęs jis popietės tingulyje, ar ką kitą veikdavęs žydinčioje pievoje ar kvepiančiame šiene, kultūrologai bijo įvardinti.
Žinia, senų žmonių pasakojimuose šis dievukas vardu neminimas – kaip ir visos kitos itin gerbtos būtybės, kurių vardą anuomet tardavę tik esant ypatingam reikalui, o šiaip netrukdydavę. Dėlei šios priežasties niekas raštuose nerasiąs Skersadėjo, net jei ir su žiburiu ieškosiąs – o jei ieškosiąs su žibaline lempa ar žvake, dar ir savuosius raštus padegsiąs.
Sklando padavimai, kad kai kurie žmonės būdavę tiesiog piktybiškai apsėsti Skersadėjo – esą apsėstieji elgęsi ypatingai nerūpestingai, mėgdavę lėbauti, gurkšnoti jauną vyną, rūkyti linksmą tabaką, ištvirkauti ikivedybiniame guolyje. Jiems nė motais būdavę vyresniųjų pamokymai, kasdienis triūsas laukuose, aukų atnašavimas kitoms dievybėms.
Dievo Skersadėjo žyniai būdavę mįslingai linksmi vyručiai ir smagios mergos, katrie tarpusavy rasdavę gerą šneką, ūliavodavę be atvangos ir be suopročio garbinę savo viešpatuką.
Diena iš dienos Skersadėjys globojęs savo žmonių darbus, palengvindavęs jiems miegą, nešdavęs sėkmę, padėdavęs pradėti sveikus drūtus vaikus, sergėdavęs gyvulius, ypač katinus. Jis it koks aitvaras žerdavęs apsčiai pinigo savo žmonių aruoduosna. Tuo šioji būtybė panėšėja į Aitvarą ir kitus namų kaukus, turinčius polinkį saviesiems ponams krauti turtą. Tačiau gi Skersadėjys niekada nepasirodydavęs juodo gaidžio pavidalu, ir apskritai su gaidžiais nesibičiuliaudavęs.
Nuo seno penktoji savaitės diena švęsta kaip Skersadėjo diena, o likusios dvi dienos – šeštoji ir sekmoji – rasi būdavusios tik tam, kad šventikai bei šventėjai galėtų nuo penktosios dienos pagerbimo atsigauti.
Tačiau net jei itin draugiškai ir itin psichodeliškai pavakarotume su istorijos profesoriais Gūdausku ir Bumblevičiumi, vargu bau ar atskleistume visą Skersadėjo didybę ir visą jo apeigų grožį…
—-
* Senovės lietuviai tai nutyli, nes visi senovės lietuviai duotuoju momentu yra mirę ir dūla po žeme. Žmonės po žeme dažniausiai nekalba, o jei ir kalba, jų balsas aukščiau žolės lygmens nepakyla. Žinoma, garso sklidimas žolėje priklauso nuo tos žolės rūšies. Angliška veja garsą sugeria prasčiau, nei vešlus gyvasties kupinas lietuviškas dirvonas. Kanapių lauke akustika, sako, geriausia, ir mirusiųjų šnabždesiai sklinda net aidėdami.
Rodyk draugams
Viešpats Skersadėjys darbymetyje padėdavęs senovės lietuviams laiku padėti skersą ir apsaugodavęs nuo fizinio beigi dvasinio nusilpimo. Jis įpūsdavęs baltų gentims naujų jėgų bei įkvėpimo. Tam tikslui nešiodavęsis specialiai susimeistrautą stebuklinę birbynėlę – katran galan pūsdavęs, archeologai bei antropologai dar nenustatė.
Pasakojama, kad Skersadėjys vaikščiodavęs basas, garsiai kvatodavęs ir mėgdavęs mergas kirkinti.
Jis truputį giminiavosi su linų ir kanapių dievu Vaižgantu bei kitomis būtybėmis, pavyzdžiui, traneliais ar lazdynų dievo Puškaičio pagalbininkais bezdukais.
Lyginamosios religijotyros ekspertai sutartinai tvirtina, kad šisai dievas būdu buvęs panašus į Bakchą bei Dionisą, nes turėjęs polinkį svaigintis ir svaiginti kitus. Tačiau turėjęs jis ir Pano bruožų, mat Skersadėjys ypatingai mėgęs pietų miegą, kitaip vadinamą poguliu. Ar miegodavęs jis popietės tingulyje, ar ką kitą veikdavęs žydinčioje pievoje ar kvepiančiame šiene, kultūrologai bijo įvardinti.
Žinia, senų žmonių pasakojimuose šis dievukas vardu neminimas – kaip ir visos kitos itin gerbtos būtybės, kurių vardą anuomet tardavę tik esant ypatingam reikalui, o šiaip netrukdydavę. Dėlei šios priežasties niekas raštuose nerasiąs Skersadėjo, net jei ir su žiburiu ieškosiąs – o jei ieškosiąs su žibaline lempa ar žvake, dar ir savuosius raštus padegsiąs.
Sklando padavimai, kad kai kurie žmonės būdavę tiesiog piktybiškai apsėsti Skersadėjo – esą apsėstieji elgęsi ypatingai nerūpestingai, mėgdavę lėbauti, gurkšnoti jauną vyną, rūkyti linksmą tabaką, ištvirkauti ikivedybiniame guolyje. Jiems nė motais būdavę vyresniųjų pamokymai, kasdienis triūsas laukuose, aukų atnašavimas kitoms dievybėms.
Dievo Skersadėjo žyniai būdavę mįslingai linksmi vyručiai ir smagios mergos, katrie tarpusavy rasdavę gerą šneką, ūliavodavę be atvangos ir be suopročio garbinę savo viešpatuką.
Diena iš dienos Skersadėjys globojęs savo žmonių darbus, palengvindavęs jiems miegą, nešdavęs sėkmę, padėdavęs pradėti sveikus drūtus vaikus, sergėdavęs gyvulius, ypač katinus. Jis it koks aitvaras žerdavęs apsčiai pinigo savo žmonių aruoduosna. Tuo šioji būtybė panėšėja į Aitvarą ir kitus namų kaukus, turinčius polinkį saviesiems ponams krauti turtą. Tačiau gi Skersadėjys niekada nepasirodydavęs juodo gaidžio pavidalu, ir apskritai su gaidžiais nesibičiuliaudavęs.
Nuo seno penktoji savaitės diena švęsta kaip Skersadėjo diena, o likusios dvi dienos – šeštoji ir sekmoji – rasi būdavusios tik tam, kad šventikai bei šventėjai galėtų nuo penktosios dienos pagerbimo atsigauti.
Tačiau net jei itin draugiškai ir itin psichodeliškai pavakarotume su istorijos profesoriais Gūdausku ir Bumblevičiumi, vargu bau ar atskleistume visą Skersadėjo didybę ir visą jo apeigų grožį…
—-
* Senovės lietuviai tai nutyli, nes visi senovės lietuviai duotuoju momentu yra mirę ir dūla po žeme. Žmonės po žeme dažniausiai nekalba, o jei ir kalba, jų balsas aukščiau žolės lygmens nepakyla. Žinoma, garso sklidimas žolėje priklauso nuo tos žolės rūšies. Angliška veja garsą sugeria prasčiau, nei vešlus gyvasties kupinas lietuviškas dirvonas. Kanapių lauke akustika, sako, geriausia, ir mirusiųjų šnabždesiai sklinda net aidėdami.



