Bathos

…Senovės lietuviai nutyli*, kad garbino tokį tautosakos dainose anei sakmėse neminimą dievą Skersadėjį.
Viešpats Skersadėjys darbymetyje padėdavęs senovės lietuviams laiku padėti skersą ir apsaugodavęs nuo fizinio beigi dvasinio nusilpimo. Jis įpūsdavęs baltų gentims naujų jėgų bei įkvėpimo. Tam tikslui nešiodavęsis specialiai susimeistrautą stebuklinę birbynėlę – katran galan pūsdavęs, archeologai bei antropologai dar nenustatė.

Pasakojama, kad Skersadėjys vaikščiodavęs basas, garsiai kvatodavęs ir mėgdavęs mergas kirkinti.
Jis truputį giminiavosi su linų ir kanapių dievu Vaižgantu bei kitomis būtybėmis, pavyzdžiui, traneliais ar lazdynų dievo Puškaičio pagalbininkais bezdukais.

Lyginamosios religijotyros ekspertai sutartinai tvirtina, kad šisai dievas būdu buvęs panašus į Bakchą bei Dionisą, nes turėjęs polinkį svaigintis ir svaiginti kitus. Tačiau turėjęs jis ir Pano bruožų, mat Skersadėjys ypatingai mėgęs pietų miegą, kitaip vadinamą poguliu. Ar miegodavęs jis popietės tingulyje, ar ką kitą veikdavęs žydinčioje pievoje ar kvepiančiame šiene, kultūrologai bijo įvardinti.

Žinia, senų žmonių pasakojimuose šis dievukas vardu neminimas – kaip ir visos kitos itin gerbtos būtybės, kurių vardą anuomet tardavę tik esant ypatingam reikalui, o šiaip netrukdydavę. Dėlei šios priežasties niekas raštuose nerasiąs Skersadėjo, net jei ir su žiburiu ieškosiąs – o jei ieškosiąs su žibaline lempa ar žvake, dar ir savuosius raštus padegsiąs.

Sklando padavimai, kad kai kurie žmonės būdavę tiesiog piktybiškai apsėsti Skersadėjo – esą apsėstieji elgęsi ypatingai nerūpestingai, mėgdavę lėbauti, gurkšnoti jauną vyną, rūkyti linksmą tabaką, ištvirkauti ikivedybiniame guolyje. Jiems nė motais būdavę vyresniųjų pamokymai, kasdienis triūsas laukuose, aukų atnašavimas kitoms dievybėms.

Dievo Skersadėjo žyniai būdavę mįslingai linksmi vyručiai ir smagios mergos, katrie tarpusavy rasdavę gerą šneką, ūliavodavę be atvangos ir be suopročio garbinę savo viešpatuką.

Diena iš dienos Skersadėjys globojęs savo žmonių darbus, palengvindavęs jiems miegą, nešdavęs sėkmę, padėdavęs pradėti sveikus drūtus vaikus, sergėdavęs gyvulius, ypač katinus. Jis it koks aitvaras žerdavęs apsčiai pinigo savo žmonių aruoduosna. Tuo šioji būtybė panėšėja į Aitvarą ir kitus namų kaukus, turinčius polinkį saviesiems ponams krauti turtą. Tačiau gi Skersadėjys niekada nepasirodydavęs juodo gaidžio pavidalu, ir apskritai su gaidžiais nesibičiuliaudavęs.

Nuo seno penktoji savaitės diena švęsta kaip Skersadėjo diena, o likusios dvi dienos – šeštoji ir sekmoji – rasi būdavusios tik tam, kad šventikai bei šventėjai galėtų nuo penktosios dienos pagerbimo atsigauti.

Tačiau net jei itin draugiškai ir itin psichodeliškai pavakarotume su istorijos profesoriais Gūdausku ir Bumblevičiumi, vargu bau ar atskleistume visą Skersadėjo didybę ir visą jo apeigų grožį…

—-

* Senovės lietuviai tai nutyli, nes visi senovės lietuviai duotuoju momentu yra mirę ir dūla po žeme. Žmonės po žeme dažniausiai nekalba, o jei ir kalba, jų balsas aukščiau žolės lygmens nepakyla. Žinoma, garso sklidimas žolėje priklauso nuo tos žolės rūšies. Angliška veja garsą sugeria prasčiau, nei vešlus gyvasties kupinas lietuviškas dirvonas. Kanapių lauke akustika, sako, geriausia, ir mirusiųjų šnabždesiai sklinda net aidėdami.

Viena mano draugužė aną savaitę parašė žaismingos pagiežos kupiną mail’ą – paklausė, ar man nereikia jos PMS’o, nes, anot bičiulės, su savo literatūriniais sugebėjimais galėčiau puikiai išpozicionuoti kiekvieną š.
Štai ką aš jai ilgai nelaukusi atrašiau:

****

Imu tavo PMS – perparduosiu!
Juk sakei, kad kiekvieną kakų galėčiau parduoti, tokius reklaminius tekstus rašydama – nu tai už gerą sumelę kokiam vyrukui prastumsiu tavo PMS’ą. Kad suvoktų, ką reškia jam nepatirti reiškiniai, kad patirtų, ką patiria jam nepažinus moters kūnas!

****

[Iškarpa iš įsivaizduojamo laikraščio. Maketas turbūt užimtų visą puslapį]


SKELBIMAI / KITOS PASLAUGOS

Jaunuoli, seneli ar brandaus amžiaus vyriški!
Tik dabar, tik mūsų dėka, – ĮSIGYK VIENINTELĮ SAVO GYVENIME PMS’Ą!

Turi neabejotinai vienintelę gyvenimo progą sužinoti, ką sužino moteris PMS’o metu.
Turi gamtos tau nepadovanotą, tačiau mūsų parduodamą galimybę jausti visus antgamtiškus pojūčius, kuriais ta pati gamta apdovanoja Žemės gyventojas subtilaus ir nenuspėjamo jų ciklo metu.

Įlįsk į moters kailį, ir sužinok, kodėl ji kartais:

- būna susivėlusi žiežula,
- šnypščia kaip katė,
- verkšlena kaip Marija Selestė iš meksikiečių TV novelės,
- godžiai griebia tave kaip porno filmų žvaigždė,
- apsiverkia po meilės akto,
- tranko duris, langus, baldus ir kitus daiktus,
- naktį prašo nueiti į parduotuvę nupirkti šokolado arba alyvuogių,
- nori pabūti viena ir mirksta vonioje tris valandas,
- rėkia, kad papilnėjo,
- verkia, kad neturi kuo apsirengti,
- juokiasi, kad švarkai nebeužsisega per papus,
- nekelia ragelio, kai skambini,
- subtiliai pasiunčia tave pas NATO karius, kai pasakai ką nors „ne taip“,
- grasina, kad taps lesbiete ir nebeturės su vyriška gimine jokių reikalų,
- skaito buvusių meilužių laiškus ir paslapčia ašaroja į pagalvę,
- pernelyg garsiai klauso jaunystės laikų muzikos,
- keikiasi kaip vežikas,
- vaikšto surūgusiu veidu,
- burba prieš veidrodį, kad šiandien „blogo plauko diena“,
- putoja, kad išeis dekretinių atostogų, nes viskas atsibodo,
- verksmingai gamina tau vakarienę aukos veidu,
- tranko lėkštes ir pati nevalgo,
- užsimano būtent raudono (arba būtent balto), bet būtinai sauso, būtinai argentinietiško vyno, o tas, kurį tu nupirkai, ją pravirkdo, „nes kaip tu per tiek metų nežinai, ką aš mėgstu“,
- keturis kartus persirengia, prieš eidama į darbą (kai paprastai tai daro du sykius),
- sako, kad niekada neturės vaikų, nes jie rėkia, šika, myža ir piešia ant sienų,
- staiga ima teigti, kad tebegalvoja apie emigraciją,
- piktžodžiauja prieš valdžią, masinę kultūrą, kaimynus, gimines, tautiečius, infliaciją,
- nusiperka kokį nors baisiai lievą bobų žurnalą, pvz. „Cosmo“,
- šaukia ant tavęs, kad rakindama duris susigadino ką tik nulakuotus nagus,
- mašinoje važiuoja nusisukusi į langą,
- nekalba pusvalandį,
- nekalba kelias valandas,
- kalba; kalba nesąmones,
- kalba su drauge pusvalandį (vien tik krykštauja, inkščia ir kvatoja),
- nori žiūrėti holivudinius veiksmo filmus, kai tu nori žiūrėti kašį ar futbolą,
- pritildo ar visai išjungia tavo mylimą muziką, kuri „neatitinka jos dvasinės būsenos“,
- užleidžia Lou Reed „Perfect Day“ arba Pink Floyd „Wish You Were Here“,
- aiškina, kad kitoj reinkarnacijoj laikysis nuo Žemės kuo toliau,
- aiškina, kad jos katė pasiunta, pamačiusi tave, nes tavo stipri energetika,
- aiškina, kad už nieką nebalsuos ateinančiuose rinkimuose,
- aiškina, kad jei „visi tokie kaip mes“ nebalsuos, vėl išrinks kokį š,
- aiškina, kad savo vaikams niekada neleis žiūrėti televizoriaus,
- aiškina, kad jai labai nepatinka, kai kas nors ką nors aiškina,
- putoja, kad jai baisiai nepatinka popsas, ir tuoj pat užleidžia Rihanna,
- skundžiasi, kad pasauly per daug liūdnos muzikos, ir užgroja Nick Cave,
- apsikabina tave ir nepaleidžia, kikendama kaip vaikas,
- kutena tau padus, nors ir labai tam priešiniesi,
- leidžia katei miegoti su jumis,
- eina naktį parūkyti,
- klausinėja, ką sapnuoji,
- žadina tave, kalbėdama Kazio Bobelio, Senio Albino ar Valdo Adamkaus balsais,
- daro begalę kitų keistų dalykų.

ĮSIGYK VIENINTELĮ, NEPAKARTOJAMĄ IR NEPAMIRŠTAMĄ PMS’Ą!

Patirk ir išgyvenk:
- šešių balų hormonų audras,
- dešimties balų pagal Richterio skalę vertybių žemės drebėjimus,
- katarsio ašarų potvynį,
- avarines socialines situacijas,
- ekstremalų kulinarinį ingredientų viesulą virtuvėje,
- piligriminę kelionę po drabužių parduotuves,
- 100 m/s stiliaus pokyčių šuolius,
- nuolaidų kortelių griūtį,
- retos rūšies spalvos apatinio trikotažo medžioklę,
- karinę parengtį visur, kur gali susidurti su seksualiniu priekabiavimu dėl padidėjusios krūtinės ir pagilėjusios iškirptės,
- efektingus emocijų žaibus,
- filosofines diskusijas su kirpėja „daryti kirpčiukus ar nedaryti?“,
- kovos menų pamokas „būtinoji gintis šluota ir semtuku, atliekant namų buities darbus tironiškos katės akivaizdoje“,
- kitas moteriško gyvenimo subtilybes.

Juk tau dar niekad neatrodė, kad tavo krūtys – skausmingi regbio kamuoliai.
Juk dar niekad nenorėjai nusiskusti plikai vien dėl to, kad tavo plaukai per tiesūs (per banguoti / per tamsūs / per ilgi / per trumpi / tiesiog ne tokie, kokių norėtum).
Juk dar niekad nejautei tiek švelnumo, kad galėtum išbučiuoti visus gatvėje sutiktus.
Juk dar niekad negalvojai, kad galėtum nužudyti žmogų dėl kakavos puodelio ar aštrios meksikietiškos sriubos samtelio.

NEPRALESIK PROGOS! Nors vieną sykį gyvenime – būk su JOMIS!
BŪK SU trapiomis ir patrakusiomis, laimingomis ir aršiomis, gražiomis ir susivėlusiomis, pagaliau radusiomis kuo apsirengti ar tiesiog nuogomis – BŪK SU MOTERIMIS!

Jaunuoli, seneli ar brandaus amžiaus vyriški!
ATRASK DAR VIENĄ, PASLAPTINGĄ, MISTIŠKĄ IR GAIVALIŠKĄ MOTERŲ ASPEKTĄ!!!

Užsisakiusiems PMS’ą dabar, taikome 50 proc. nuolaidas.
Užsisakę internetu, sutaupysite brangaus laiko ir visus nuostabius potyrius patirsite jau šiandien.
Dėl galimo šalutinio poveikio prašome nesitarti su niekuo, ypač su draugais prie alaus bokalo.

Kontraindikacijos: užsisakius PMS’ą, visą parą nerekomenduojame eiti į masines vyrų susibūrimo vietas (futbolo aikštes, treniruoklių sales, automobilių salonus, striptizo klubus, svarbius verslo susitikimus). Dėl padidėjusio jausmingumo galite susidurti su įvairiais įtarimais.

BET TAI NESVARBU!
Jei draugai nesupras Jūsų – tie draugai Jums ne draugai!

****

PASTABA: spalvos žvėriškai sutirštintos, o visi simptomai išgalvoti. Na, gerai, iš tiesų gali koks vienas simptomėlis pasireikšti, bet tik koks vienas, mažulytis, nekaltas, NEPASTEBIMAS.

(Rugpjūčio 12 d.)

2008 sausio 25, 14:01

Jau keletą mėnesių manyje ruseno noras tapyti – nežinau, iš kur jis, nes visada teikiau pirmenybę grafikai.

Iš malonumo pakirsdavo kojas, kai įsivaizduodavau, kaip nardinu didelį voverės uodegos teptuką į ryškius, kokybiškus, riebius akrilo dažus, ir braukiu per grublėtą paveikslo paviršių.

Prieš porą dienų šis paprastas noras išvirto į karštligę – susirinkę draugai žiūrėjo krepšinį, o aš slankiojau aplink persisukusi it varguolė.
Tądien sporto klube buvau lengvai išsinarinusi galvą (eksperimentavom su Petruška, porą sykių kišau nagus ir kitas kūno vietas prie tik vyrams skirtų treniruoklių), tad palenkusi skaudamą galvą grąžiau rankas ir tyliai verkšlenau, klausinėdama, ar Viktoras kur nors netyčia nelaiko paslėpęs dažų atsargų.

Deja, deja. Tuomet išsitraukiau mažvaikišką ir tiesiog gėdingą akvarelės rinkinį.
Kol kalbėjau telefonu su Eva, paprastu pieštuku pripeckeliojau tradiciškai ufonautišką (kaip sako Dimka) savo stiliaus maumą, o paskui jau įnikau į portretus.

Baigiau visai primityviu katinu – Linksmasis Juozapas stačiai pasiuto, pamatęs, kad piešiu ne jį (bet jo neįmanoma nupiešti, kaip ir nufotografuoti – šviesos greičiu judančius objektus fiksuoja ne fotografija, o astrografija, ir tai dar klausimas).

Kadangi nepiešiau jau porą metų, jei ne daugiau, tai viskas išėjo taip pusėtinai, bet širdyje slapta džiaugiausi, ypač Marios Callas portretu.

Dabar audžiu mintį greitu metu apsilankyti pas tėvus ir susirasti jaunystės laikų dėžę su dažų tūbelėmis ir pensijon išėjusiais teptukais.
O Viktoras jau seniai yra pažadėjęs padovanoti man molbertą.

Sausio 15, 2008, 17:18

Kažkam* turbūt labai linksma, kad šią savaitę esu iškviesta į policijos apklausą. Cha cha cha.
Labai smagu, labai išmoninga. Kažkas gali gardžiai pakikenti… į savo suktą rainą ūsą!


TIKRI PAREIGŪNAI – VIETOJE TEISĖS PASKAITŲ

O aš tuo tarpu turiu mintyti, kaip išlaikysiu teisės egzą, nelankydama paskaitų dėl tokių priežasčių kaip pašnekesiai su pareigūnais. Tačiau argi tai ne simboliška? Vietoje teisės paskaitų renkuosi tikrą, nesumeluotą ir įspūdingą sąlytį su pačia teisėsauga! Su tikrais pareigūnais… Tokiais uniformuotais, kad net akyse žalia. Ir kalbančiais ne visai taisyklinga lietuvių kalba.

Nepasakyčiau, kad labai myliu policininkus.
Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad dėl vieno menko katinėlio grybštelėjimo turėsiu tiek tąsymosi su inspektoriais ir veterinarais, o dabar, pasirodo, ir su tikra policija.

O šiaip savaitgalis buvo puikus – man jis truko keturias dienas: ačiū virusui, 39 laipsnių temperatūrai, supratingiems bendradarbiams, tėvams, draugams, kaimynams, uošviams, radijo laidų vedėjams ir krepšininkams – tos kelios ramybės dienos man buvo išties svarbios ir brangios.


ŠALUTINIS DRAUGŲ EFEKTAS

Tačiau ramybė ilgai netruko.
Kažkurį vakarą kažkas pasibeldė į mano snaudulio duris, ir prasimerkusi pamačiau į mane ištiestą Kaubojaus ranką su taure raudono vyno:
– Čia tau, vaistai.
Vaistai išblaškė man sapnus ir labai neblogai suveikė – susisupau į pledą ir nutariau prisijungti prie Viktoro, su bičiuliais žiūrinčio kažkokias kašio varžybas. Žaidė lyg ir Lietuva. Kadangi draugai buvo labai linksmi, tai turbūt Lietuva ir laimėjo.

O kadangi Kleiza nežaidė, motyvacijos nebuvo ir kašio nežiūrėjau. Skaičiau žurnalą „Verslo klasė“ (nes neturėjau „Žmonių“).
Bet vis tiek sėdėjau su draugais – nes jau buvau labai pasiilgusi žmonių. Kaip visą dieną vienas nuobodžiavęs katinas pakyla iš miego ir dar neatsibudusiomis kojomis tipena trindamasis galva ir gretinasi prie grįžusių žmonių, taip ir aš – nors ne visai sąmoninga, apspangus nuo temperatūros – džiūgavau širdyje, kad gera pabūt šalia draugų.

Man atrodo, kitą dieną kartojosi panašus scenarijus, bet kita diena buvo penktadienis, todėl vakarėlis užtruko. Prisijungė ir Žmogus Tūsas, kuris šeštadienį ketino bėgti maratoną Sausio 13-osios garbei. Jis buvo labai nepanašus į save – išbalęs, nedrąsus ir beveik negeriantis. Aš klausiau, ar jis serga. Jis sakė, kad neserga, bet bijo (būsimo maratono).

REGISTRUOTI LAIŠKAI IR NEREGISTRUOTI GYVŪNAI

Šeštadienį, kaip turbūt ir pats prisimeni, Dienorašti, išlindo saulė.
Tatai man buvo džiugi diena. Anksti ryte (po dešimtos) mane pažadino skambutis į duris – gavau registruotą laišką. Virpančiomis rankomis varčiau voką ir tyliai veblenau:
– Tai gal kokią šiukšlių dėžę netyčia kada padegiau?

Nes laiškas buvo iš Ekologinės policijos.
Kvietimas į apklausą, prirašyta įvairių blah blah blah, atvykti ten ir ten, tada ir tada, į apklausą dėl NAMYNIO GYVUNO LAIKYMO (taip buvo parašyta ranka, specialiai paliktoje eilutėje). Privalėjau pristatyti ir gyvūno registracijos pažymėjimą, kurio neturiu. Bet pamaniau, sausio penkiolikta diena bus trečiadienis**, dar spėsiu Linksmąjį užregistruot.

Saulė ant kambarių sienų mane nuteikė įtartinai optimistiškai.
Jaučiausi kaip zuikelis, uždarytas tarp keturių sienų, – taip pragaištingai norėjosi liuoksėti, o Viktoras manęs neišleido iš namų (ir gerai padarė, mat dar turėjau temperatūros).


VYRŲ MARATONAI IR VYRŲ „PIETŪS“

Žmogus Tūsas su draugu Albiu užsuko į svečius. Jie buvo ką tik nubėgę maratoną. Todėl, natūralu, turėjo bent simboliškai atšvęsti.
– Mes einam papietauti, – kilniai pamelavo man Viktoras, kad nepavydėčiau.
– Jo, „papietauti“, – kaip vaikas atsidusau. – Žinau jūsų „pietus“… – nes pati ne sykį ir ne trisdešimt esu ėjusi su jais „pietauti“.

Bet iš tiesų per daug nenukabinau nosies, nes mane apsėdo tokia tvarkymosi manija, kokios pernai nebuvo. Tvarkiau ir vėdinau visus namus, slapta landžiodama tai į vieną, tai į kitą balkoną – ten klausiausi iš džiaugsmo pragydusių įvairių paukščių, tokių kaip balandžiai, žvirbliai ir zylės. Visi suokė pavasarį šlovinančias giesmes. Jų giesmės ne itin patiko Juozapui – katulis strapaliojosi ant palangės ir kaleno iš nervų dantimis, matydamas aplink medį skraidančius potencialius pietučius.

Vakare buvo vakaras, apie kurį tau pasakoti negaliu.
O sekmadienį buvo vonia su medumi ir netylantys Petruškos skambučiai – aš baisiai nervinausi, nes buvau tokia šlapia, kad negalėjau į ranką paimti telefono.
Tad baigusi nardymą vonioje, iškart suskubau (dar po pusvalandžio šluostymosi) jai skambinti.


POKERIS, POLICIJA IR BAUDOS

Ir ką gi su Petruška sukurpėm?
Ogi sekmadienio vakare buvo pokeris.
Pagaliau Linksmojo Juozapo kambarys buvo eksploatuojamas ne tik kačių giminės. Ji atvažiavo su Simu ir Andrium, Viktoras paskambino Kaubojui. Susirinko graži mūsų šutvelė. Bėda tik viena – kai tik išvydau Petrušką, mano metimą rūkyti kaip ranka nuėmė.

Niekada nežaisdavau pokerio, nors kai kurie buvę bendradarbiai buvo tiesiog pamišę dėl jo. Ogi pasirodo labai smagu.

Miegoti nuėjau trečią nakties.
Nekeista, kad pirmadienis buvo it pritvotas. Tik vakare susizgribau, kad sausio penkiolikta bus antradienis.

Šįryt buvau toje apklausoje.
Policininkas buvo, kaip ir spėjau, tėviškas, nors mėgino vaizduoti griežtesnį, nei yra. Priešingai, nei spėjo Petruška, ūsų jis neturėjo. Bet, kaip spėjome abi, kalbėjo su rusišku akcentu.

Mane apklausė ir nubaudė pinigine bauda. Jaučiau, kad taip bus, dar iki jam pakeliant galvą nuo popierių ir pabrėžtinai liūdnai ištariant:
– Žinokit, panele, privalau jus nubausti.
Skamba kaip prastame pornografiniame filme, pamaniau. Dėdė policininkas nori nubausti panelę.
Bet šią minčių tėkmės kryptį pertraukiau, kad nepradėčiau krizenti.

Policininkas nenutuokė, kad man juokinga būti toje apklausoje. Jis rimtai dėstė toliau:
– Žinokit, skiriu jums mažiausią įmanomą baudą, – reikšmingai patylėjo, o jo ranka, pildanti dokumentus, sustingo – grėsminga pauzė buvo įžanga į sumos atskleidimą. – Dvidešimt litų.
Cha cha, mintyse pakikenau sau, Petruška turbūt labai juoksis.
– Kitą sykį bus iki dviejų šimtų litų. Todėl turit užregistruoti gyvūną, taip sakant, ANT DIENŲ, – garsiau ir grėsmingiau tarė jis.
Ohoho, pamaniau, neblogai.


JUOKINGI VARDAI IR ZODIAKO ŽENKLAI

Mažame kabinete būriavosi dar kokie trys keturi policininkai, o greta manojo (bausti mėgstančio) pareigūno stalo sėdėjo ir blondinė sekretorė. Kažkuris policininkas nuolat kažką jai pasakojo, ji nuolat kikeno, tik kartkartėm pritildama.
– Žinot, jūsų labai įdomus vardas, – vėl rašydamas kažką, prabilo pareigūnas. – Kaip ten jis…
Net kiti policininkai iš smalsumo pritilo, o sekretorė nustojo kikenti.
Ta tyla ėmė mane slėgti, tad norėjau sakyti, „na, žinot, Ilzė – retokas vardas, prūsiškas, buvęs populiarus Mažojoje Lietuvoje, dabar daug dažnesnis Latvijoje…“
Policininkas toliau knisosi popierių krūvoje:
– Koks ten tas vardas?… A, va koks – Linksmasis Juozapas… Hm, – šyptelėjo, – labai įdomus…
A, tai ne mano vardas įdomus, o gyvūno, mintyse pastebėjau. O balsu pasiteisinau:
– Ai, taip, čia vienas mūsų draugas taip pavadino, kai dar nežinojom, kad turim katytę, – pamelavau, nes puikiai žinojom, kad turim katytę, tačiau Dimkos duotas vardas buvo per gražus, kad jo atsisakytume.
– Taaaip, – su pasitenkinimu nutęsė pareigūnas, – juokinga kažkaip… Retai tokių vardų pasitaiko…
Sekretorė vėl ėmė kikenti, o policininkai, fone siūbuodami savo pūstais žaliais apdarais, vėl ėmė dudenti žemais balsais, sklidinais rusiško akcento.

Širdyje pajutau slaptą išdidumą ir dėkingą meilę Dimkai, kuris yra katytės krikšto tėtė. Beje, katytės krikšto mama yra Justė, todėl slapta vis dar viliuosi, kad šie du man labai brangūs žmonės sukurs šeimą ir bus laimingi kartu… Tačiau tuomet prisimenu, kad jie abu pagal zodiaką – liūtai, ir suvokiu, kad tai neįmanoma.

Mano zodiako ženklas, jeigu ką, yra Kablys. Gebu užsikabliuoti ir sukurti šeimą neįtikėtinomis sąlygomis – pavyzdžiui, vienam vakarui – su Petruška, arba su Linksmuoju Juozapu – visam gyvenimui.

Petruška iš tiesų labai juokėsi iš baudos sumos. Klausė, ar policininkas buvo su ūsais. Sakiau, kad ne. Jai vis tiek buvo linksma.

—-
*O linksmiausia, aišku, buvo, yra ir bus Linksmajam Juozapui.

PS. Nuo sekmadienio vėl nerūkau. Žodžiu, kol nesusitinku su Petruška, esu metusi rūkyti, kai susitinku – truputį ne, o paskui vėl metusi. Man atrodo, optimalus variantas.